NACIONALINĖJE DAILĖS GALERIJOJE –

MENININKO ALGIRDO ŠEŠKAUS PARODA „ARCHYVAS (POHULIANKA)“

Vilniečio menininko Algirdo Šeškaus (g. 1945) vardas žymi lūžinį Lietuvos fotografijos raidos etapą, tačiau iki šiol nebuvo surengta nė vienos kūrėjo personalinės retrospektyvos parodos. Autoriaus 1975–1983 m. kūryba skleidėsi Pohuliankoje (J. Basanavičiaus gatvėje), kur jis gyveno, dirbo ir sukaupė parodoje eksponuojamą fotografijų bei grafikos archyvą. A. Šeškus debiutavo 1980 m. Lietuvos fotografijos meno draugijos surengtoje jaunųjų fotografų parodoje ir jau pirmieji jo viešai parodyti darbai atskleidė naują bei neadekvatų sovietinei kultūrai reiškinį. Tačiau autoriaus kūrybinis fenomenas iki šiol nebuvo tinkamai ištirtas ir pažintas. Po beveik trisdešimt metų trukusios tylos dialogą su menininku inspiravo Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijos, kurioje rodomi A. Šeškaus kaip lietuvių fotografijos avangardo pradininko kūriniai, rengimas. Metus vykusio bendradarbiavimo rezultatas – surengta retrospektyvos paroda, išleistas fotografijų albumas „Archyvas (Pohulianka)“ (sud. Margarita Matulytė, dail. Jokūbas Jacovskis) ir autoriaus Lietuvos dailės muziejui dovanojama fotografijų kolekcija.

Kaip teigia parodos kuratorė, A. Šeškaus kūryba yra reikšminga tuo, kad darė įtaką postmodernistinių tendencijų Lietuvos fotografijos mene atsiradimui. Plėtodamas eksperimentinę raišką, savitas idėjas, kultivuodamas „mėgėjiškumo“ estetiką, fotografas nuolat balansavo tarp undergroundo ir oficialios scenos bei kritiškai vertino tradicinį realybės reprezentavimą. Tas pasireiškė neryškiais ir kompoziciškai „netvarkingais“ kadrais, minimalistine atspaudo forma, neįdomaus turinio parinktimi. Devintojo dešimtmečio pradžioje nauja fotografine kalba prabilo Alfonsas Budvytis, Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa bei kiti naujos bangos kūrėjai, kurie demonstravo pasyvių stebėtojų poziciją, alternatyvią vyravusiai tradicinei romantiškajai pasaulėjautai.