Neringa Černiauskaitė „Arba aš nieko nesuprantu...“. Algirdo Šeškaus knyga „archyvas (Pohulianka)“
Tačiau į rankas patekus neseniai fotografijos istorikės ir kuratorės Margaritos Matulytės sudarytai ir LDM išleistai avangardinės fotografijos meistro Algirdo Šeškaus Knygai (ji tikrai verta didžiosios „K“) „archyvas (Pohulianka)“, ėmė aiškėti šio fotomenininkų bėgimo nuo savęs istorijos kontūrai. Taip, tai tiesa, jog jis sąmoningai dokumentacijai rinkosi banalius, kasdieninius objektus. Tai tiesa, kad jis tyčia siekė kuo rimtesnės kadrų bei jų atspaudų „nekokybės“. Tai tiesa, kad taip jis bėgo nuo veržliosios lietuviškos reportažinės mokyklos ir nuo „Brėžniavinės“ stagnacijos ir degradavimo. Tačiau su visais šiais
kreivo“ kadro, „nekokybės“ bei mėgėjiškumo instrumentais jis labiausiai siekė savyje išoperuoti profesionalumą. „Arba aš nieko nesuprantu, arba tai – profesionalios fotografijos šedevras.“ – pasiduoda Rusijos literatūros, kino ir televizijos kritikas Levas Aninskis minėtoje knygoje atspausdintoje jo dar 1984 m. rašytoje apybraižoje apie Lietuvos fotografiją. Po ilgo A. Šeškaus fotografijų nagrinėjimo ir atrodo jau apčiuopiamo jo kūrybinės strategijos įvardijimo, jis pasiduoda. Levas Aninskis pasiduoda. O įvardino tiek teisingų dalykų – pradedant tuo, jog ne turinys o pati nuotrauka, pats šios nuotraukos atsiradimo aktas ir faktas čia svarbiausia, baigiant Šeškaus mėginimus žiūrėti į pasaulį „kaimiečio“ akimis – kad dabartiniams fotografijos tyrinėtojams sunku ką ir bepridėti. (O kur dar 1983 m. Alfonso Andriuškevičiaus pagrūmojimas pirštu Algirdui Šeškui (ir jo kolegai tapytojui Raimundui Sližiui) už tai, kad jis blaškosi tarp profesionalumo ir diletantiškumo.). Nebent apie tą laikmetį (jei esi iš to laikmečio ir gali nefantazuodamas nupasakoti, kas tai per kontekstas ir kaip jis veikia) arba apie Pohulianką (jei esi ten buvęs ir dalyvavęs), arba apie kai kurių visur įžvelgiamą vyrišką, „objektyvizuojantį“ žvilgsnį į moteris.
„Arba aš nieko nesuprantu...“, bet išlieka tas bėgimo, amžino vidinio susipriešinimo ir kovos momentas, kuris padaro visų šių autorių, pradedant A. Šeškaus, baigiant A. Lukio, kūrybą tokia įdomia stebėti. Tas mėgėjiškas, „kaimietiškas“ vaizdo komponavimas, nekokybiškas ir „nerūpestingas“ negatyvų atspaudimas ar banalių objektų pasirinkimas vietoj „Sutkiškų“ egzistencinių (kasdienybės) portretų man ir tikriausiai mano kartai neberėžia akies. Tad kartais darosi sudėtinga adekvačiai įvertinti (ir net pamatyti) prieš dvidešimt – trisdešimt metų parašytuose tekstuose kone išrėktas revoliucines A. Šeškaus ir jo kartos pasirinktas kūrybos priemones. Dabartinio žmogaus, abejingai žvelgiančio į Thomo Ruffo internetinės pornografijos portretus ar „laukinius“ Dash Snow polaroidus, akimis Algirdo Šeškaus nuotraukos yra „išnykusios genties“ (D. Narkevičiaus terminais kalbant) archyvas, sudarytas iš nepaprastai jautrių (!) menininko sukurtų vaizdų.
Konceptualioji Šeškaus kūrybos pusė – priversti žiūrovą žvelgti į nuotrauką kaip į meno objektą, atsiejant jį nuo turinio – nebeveikia...Ar veikia tik iš dalies. Pirmiausia pajunti nostalgiją. Ilgesį laikams, kuriuose niekuomet nebuvai, ir kurie atrodo kažkuo ypatingesni, nei kuriuose stumi savo dienas šiandien. Lyg vartant (netvarkingus) tėvų jaunystės nuotraukų archyvus, kur nuotraukos tokios pat mėgėjiškos ir nekokybiškos, kokias mėgino iš savęs išspausti A. Šeškus. Deja, jo kadrai tobulesni už bet kokią mamos nuotrauką, o to laikmečio sąstingį ir nuosmukį turintys teigti vaizdai labiau primena šiandieninės „mėgėjiškos“ fotografijos tendencijas flickr.com ir panašiose svetainėse. Neatsitiktinis atsitiktinumas, kokybiška „nekokybė“, „nereikšmingo“ erdvėlaikio dokumentavimas. Tik daug profesionalesnis, talentingesnis, jautresnis, intelektualesnis.
„Arba aš nieko nesuprantu...“, arba šis sunkiasvoris (ir tiesiogine ta žodžio prasme) „archyvas (Pohulianka)“ yra profesionalios fotografijos šedevras, kurio taip kratėsi Algirdas Šeškus. Jam (o ir kitiems fotomenininkams) nuo savo kūrybos nereikia niekur bėgti – pats laikas nuo jos pabėgo, perduodamas estafetę naujos kartos akimis į ją žvelgiantiems žiūrovams, įžvelgiantiems ir kuriantiems kur kas kitokias prasmes ir kontekstus.
Kulturpolis.lt