Archyvas: nuo Žaliojo tilto iki Pohuliankos

Apie Algirdo Šeškaus fotografijos parodą NDG ir albumus

Agnė Narušytė

Šio teksto rašymo pretekstas – Algirdo Šeškaus fotografijų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje. Nedidelė. Neįprasta – fotografijos ne sukabintos ant sienų, o išdėliotos ant pakylų, žemesnių ir aukštesnių. Kas padėta ant pačių aukščiausių, mažesnio ūgio žmogus ir nepamatys – net ir man reikėjo šiek tiek pasistiebti, o kad įžiūrėčiau žemiausias, turėjau atsitūpti. Taip į fotografijų žiūrėjimą buvo įtrauktas ir kūnas, tapęs aktoriumi, ieškančiu savęs foto-sceno-grafijoje. Tuo tarpu ant sienų aukščiau nei visada sukabinti Šeškaus grafikos lakštai pasitarnavo (rekomendavus pačiam autoriui) kaip interjero dekoracijos. Taigi ant sienų – menas, o erdvėje – gyvenimas.

Kaip sakiau, pretekstas – paroda. Bet yra ir dvi storos knygos, kuriose sudėta labai daug Šeškaus – daugumai žmonių niekada anksčiau nematyto: leidyklos „Kitos knygos“ išleistas albumas „Žaliasis tiltas“ (2009) ir Lietuvos dailės muziejaus – „Archyvas (Pohulianka)“ (2010). Tad neparašyti apie Šeškų jau tiesiog neįmanoma. Visų trijų objektų sumanytoja – Margarita Matulytė (sudarant „Žaliąjį tiltą“ talkino Malvina Jelinskaitė), tad čia kalbėsiu apie Margaritos pamatytą Šeškų, temą su trimis variacijomis. Žiūrint ir skaitant, klausantis paties fotografo, susidarė vienas vaizdas, vienas klausimų ratas, vienas nusistebėjimas. Tuo, kas buvo, bet liko nematoma.

Buvo

Tada, maždaug 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai Šeškus pradėjo taip fotografuoti (taip – pilkai, neaiškiai, netvarkingai), mažai kas jo darbus suprato. Sunku buvo pateisinti akivaizdų nufotografuotų objektų banalumą ir nereikšmingumą, vaizdo monotoniją ir apsimestinį mėgėjiškumą. Vėliau dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius čia įžvelgė „skaudoka ironija atmieštą nostalgiškumą“, muzikologė Eglė Kunčiuvienė – „anemijos, apatijos, pasyvumo būseną“ ir „antiestetišką“ rafinuotumą“, rusų literatūros kritikas Levas Anninskis – išėjimą „už tradicinio („romantiškojo“) fotomeno ribų“ ir už „nuotraukos ribų – „penkiais centimetrais“, o aš – „nuobodulio estetiką“. Bet vis tiek nepasakyčiau, kad Šeškaus fotografija tapo tikrai suprantama, ji vis tiek liko mįslė.

Kad ir tas pats Anninskis – paaiškinęs Šeškaus strategiją, jis vis tiek klausia: „Na, o koks gi grynai fotografinis maišto rezultatas? Subraižyti negatyvai. Kreivi rėmeliai, prastas fotopopierius („kito negausi“?). Pereksponavimas (už kurį, kalbama, Nidos seminare Butyrinas pareikalavo Šeškui skirti „aukščiausiąją bausmę“)? Kažin ar galima fotomeno kūrinį sukurti maištaujant prieš fotomeno principus?“

Fotomenas – tai vaizdas. Susidūrę su fotomenu, mes skaitome vaizdą, į jį tarsi panyrame, išgyvename autoriaus numatytus ir vaizdu perteiktus jausmus ir t.t. Bet Šeškui vaizdas „nereikalingas“, subraižymais, tamsa, sugadinta kompozicija jis mums uždraudžia su vaizdu elgtis kaip įprasta. Bet kaip tuomet elgtis? Paneigdamas lengvai suprantamus vizualinius malonumus, Šeškus tarsi sako: „Ką čia suprasti? Žiūrėk!“

Tai yra, atsikratyk įpročio ieškoti trimatės erdvės bei tikrovės pakaitalo ir žiūrėk į fotografiją kaip daiktą, kurį kažkas pagamino ir kuris dabar turi savo gyvenimą. Nė nemėgink susitapatinti ir žiūrėk per atstumą, kritiškai. Pamiršk, ką žinai apie fotografiją, ir žiūrėk mąstydamas iš naujo. Žiūrėk į kambario prietemoje šiek tiek paslaugiai nematomus, gyvenimo nudėvėtus moterų kūnus, kuriuos fotografavo tikrai ne dėl grožio – dėl tikrumo. Žiūrėk, kaip gatve prieš trisdešimt metų praeina beveik tokios pačios moteriškės kaip dabar – viena su languotu paltu, kita su juodu. Žiūrėk į sujudėjusias (nes buvo ilgas išlaikymas) vaiko akis tarpduryje – gal čia tu? Žiūrėk į priešais Katedrą danguje susikryžiavusius troleibuso laidus, lyg ji būtų tik eilinis laikino gyvenimo elementas, o ne atviruku visad pasiruošusi tapti šventovė. Žiūrėk į debesį virš pievos: jis iš pradžių centre, paskui kairėje ir šiek tiek pakeitęs formą – gal jau ne tas pats? Ir taip toliau – paroda ir dvi storos knygos, pilnos „nereikalingų“ vaizdų, kur akimirka vis šiek tiek pasislenka, lėtai tiksi laikas prieš trisdešimt metų – Šeškaus fotografijose jis beveik sustojęs.

Dabar

Dabar Šeškus vėl atrandamas po ilgos nebūties – „iškasamas kaip archeologinis radinys“ (anot jo paties). Reikėjo nusileisti į rūsį, kur nuo 1990-ųjų gulėjo pamirštos fotografijos, atlipinti vieną vaizdą nuo kito, skudurėliu nuvalyti pelėsius – kad dabar visa tai galėtų būti eksponuojama po stiklu kaip praeities brangenybės, kaip „sekretai“. Archyvas – vienas iš parodos reikšminių žodžių – yra vieta, kur dedamos visos materialios veiksmų liekanos, pavyzdžiui, fotografijos. Į archyvą telpa visa, kas pamiršta, nenaudinga – kol kam nors prireiks. Anksčiau bespalvis, su nuobodžiu darbu sietas žodis „archyvas“ pastaruoju metu apaugo emocijomis ir asociacijomis. Vieni archyvai buvo atverti, kad iš jų išsiveržtų siaubas. Kiti archyvai buvo uždaryti, kad nesugriautų įprasto gyvenimo. Treti maitina mūsų vaizduotę vis tirštėjančia praeitim. Šeškaus archyvai nesišvaisto siaubu (jo ten yra tik šiek tiek – taupiai) ir nieko negriauna, nedemaskuoja. Juose atrandamas pasaulis jau dingęs – Gedimino prospekte nebepraeisi Lenino ar namo sienos su didžiuliu Brežnevo plakatu ir atsitiktinai nebeperskaitysi šūkio „Šlovė TSKP“. Tačiau spėju, kad panorėjus Vilnių (daugiausiai čia juk Vilnius) dar būtų galima nufotografuoti beveik tokį patį – su tom pačiom dviem moteriškėm languotu ir juodu paltais. Tik reiktų susirasti seną „Smeną“, nusipirkti nespalvotą juostą, iš kur nors gauti tarybinių ryškalų ir prasto fotopopieriaus. Ir taip pasigaminti praeities archyvą.

Žaliasis tiltas ir Pohulianka

Tai kiti du reikšminiai žodžiai. Žaliasis tiltas su veržliai tebežygiuojančiomis sovietinėmis skulptūromis jungia ne tik du miestus – senamiestį su šviežiai pastatyta verslo utopija, bet ir praeitį su dabartim – istorinę patirtį su dabarties mentalitetu. Prie Žaliojo tilto viskas tampa aišku – iš kur tos bėdos, krizės, niurzgėjimai, nepritekliai, korupcija (kuri anuomet buvo vadinama kombinavimu) ir kažko neapčiuopiamo ilgesys. Žaliuoju tiltu teka ne automobilių srautas, o laikas, niekaip nepajudėdamas iš vietos. Šeškus prie jo užaugo – štai iš kur tas ypatingas laiko pojūtis jo fotografijose. Kartais net susidaro įspūdis, kad jo dažniausiai fotografuoti objektai ilgiausiai ir negalės pasikeisti, tarsi fotografija būtų užkeikusi miestą.

O Pohulianka – tai ne tik vieta (Basanavičiaus gatvė), kur vėliau apsigyveno Šeškus ir iš kurios galima žvelgti į senamiestį kiek iš aukšto (ir prk., kaip rašoma žodynuose). 9-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografijos kontekste tai – pirmiausia „lėbavimas“ (anot Šeškaus). Visa tai, ką mes dabar eksponuojame, analizuojame ir vertiname kaip ypatingus estetinius ar antiestetinius reiškinius, pirmiausia buvo lėbavimas, buvimas kartu, būdas praleisti išsitempusį sovietmečio laiką, atverti nestandartinę erdvę kūrybai visiškoje pilkumoje. Fotografijos – irgi lėbavimo rezultatai: vienas ant kito lipantys kadrai, neapkarpyti gražiai, dėmėti, atrėžiantys tik po truputį erdvėlaikio, nesustojantys, kol juose pagautas moters (būtinai moters) pavidalas po truputį nusirengs – ir užsidengs akis.

Fotografijos lėbavimas virto išsilaisvinimu ir nuo pačios fotografijos. Todėl ji tapo nepažini net viską labai gerai supratusiam Anninskiui. Pohuliankoje nebegalėjo likti sutkiškų veidų, giliais žvilgsniais tylinčių apie egzistenciją. Šeškaus veidai dažniausiai lyg netyčia uždengti – mosteli ranka, pasiplaiksto plaukai, užkrenta šešėlis, nukerta kadro kraštas. Gal tai – nekaltas nesėkmių ar mėgėjiškumo imitavimas? Žaidimas? Gal. Bet veido vengimas gali būti ir sąmoningas, kaip neatsivėrimo ir nesakymo ženklas. Kai uždengiamas veidas, nebematyti praeivio minčių. Fotografijose užfiksuota save slepianti visuomenė – priešingybė tai, kurios egzistavimą teigė Sutkaus ir Kunčiaus karta. Pagrindinis veiksmas – visas lėbavimas – vyksta namuose, prie grubiai nudažytų ar masinės gamybos tapetais išklijuotų sienų.

Pilka, šviesesnė, ryškesnė, švytinti

Ukrainietis fotografas Borisas Michailovas, 9-ajame dešimtmetyje atvažiuodavęs į Nidos seminarus ir panašiai pilkinęs fotografijas (kuris iš kurio pasisėmė idėjų?), savo knygoje „Nebaigta disertacija“ vieną puslapį skyrė Šeškui: „Jis pasakė, kad savo paroda norėjo apibrėžti ratą, už kurio ribų neturi išeiti, o aš save apsupu kažkieno rastų minčių stačiatvore.“ Žiūrinėjant du storus albumus, pilnus Šeškaus fotografijų, tampa aišku, kad čia nuolat esama ant ribos, kurią peržengus neliktų nieko.

Šviesa (kai jos per mažai ar per daug) yra tokia riba, taip pat ir nuotraukos gaminimo netobulumai, ir kadro nutrūkimai, ir fotografavimas ant apkirpto juostos galiuko – juosta baigiasi, o vaizdas dar tęsiasi. Prie ribos priartina ir to paties vaizdo fotografavimas ne visai taip pat, pavyzdžiui, mokyklos pastatas su krepšinio lentos „koja“ ir be jos. Ir nusirenginėjimas – leistinumo riba. Ir dviejų vienas ant kito sulipusių vaizdų susiliejimo riba. Galima būtų vardyti ir daugiau. Buvimas prie pat ribos, jos vis dar neperžengiant, yra aiškus. Taip pat aišku ir tai, kad peržengtos kitų nustatytos ribos. Bet kas yra Michailovo minėtame rate?

Antroje knygoje fotografijos suskirstytos skyriais „pilka, šviesesnė, ryškesnė, švytinti“, apibūdinant fotografijos tonaciją ir perspėjant, kur žiūrėti: „Tai ne cerkvės fotografija, tai pilka fotografija su cerkve.“ Svarbiausias visų fotografijų dėmuo – „ne“, cerkvės atsitiktinumas, pavidalo atsitiktinumas. Kad neįpultum į vaizdą, tai reikia prisiminti. Pabrėžtinai „nenatūrali“ tonacija padeda tai padaryti ir matyti „fotografiją“ – šviesos rašymą, kuris kartais parašo blogai, netobulai, nepilnai, taip, kad net gali nieko nelikti. Tai yra minimalaus vaizdo ratas, už kurio tiesiog nieko nebebūtų – bandymas apibrėžti grynos fotografijos parametrus, prisiliesti prie jos būties. Todėl fotografijų pilkuma siūlo žiūrėti tarsi nematant – kad žvilgsnis neitų kiaurai, praėjęs fotografiją, tiesiai į vaizdą. Nes vaizdas, primenu, nesvarbus, kaip ir nufotografuotas daiktas nesvarbus.

Buvimas tarpe

Kažkada Alfonsas Andriuškevičius „Šiaurės Atėnuose“ rašė apie malonumą būti tarpe. Man atrodo, kad Šeškaus fotografija įvaizdina tokį buvimą tarpe. Juk ir ribos yra savotiški tarpai. Ir žvilgsnį, kuriam negalima krypti nei į objektą, nei į vaizdą, belieka sufokusuoti kažkur tarp. Tarp fotografijų, kurios mažai viena nuo kitos skiriasi. Tarp pilkos, šviesesnės, tamsesnės ir švytinčios. Tarp Žaliojo tilto ir Pohuliankos. Tarp praeities ir dabarties, kurių neskiria praėjęs laikas. Tas tarpas, kuriame yra Šeškus, labai nedidelis, pačios mažiausios egzistencinės apimties.